vėlūkas

vė̃lūkas (plg. la. vēloks) sm. (1) KBII63, KII350, K, KGr160, Jn, K.Būg, BŽ595, NdŽ, KŽ, vė̃lukas (1) Rtr, NdŽ, vėlū̃kas (2) RŽ, vėlùkas (2) FrnW, Rsn; H, H197, L, velukas; H, R, MŽ, N 1. Nd vėjarodis: Kopininkai žvejai savo kurėnus išpuošdavo savotiškais medžio drožiniais – vėjarodėmis, vadinamais vėlukais, kurie sukiodavosi perverti per stiebą sp. Kiekviena žvejo šeima turėjo savo vėluką, tarsi šeimos herbą sp. Vadai atsiminimui įteikė išpjaustytus žvejų laivų vėlukus prš. 2. laivo vimpelas: Juodi šilkeliai vėlukams žvejaičių išrašyti Kos148. Žalių šilkų vėlukėlis su aukso raidužėms KlvD30. 3. vėliava: Pats stovėjau eilėj pirmutinėj, aukštai iškėlęs Lietuvos veluką V.Kudir. Tarp nuogų šoblių sumirgėjo raudoni velukai Pt. Mažko visas Juodkalnis po velukais savo kunigaikščio puolė į kovą, ir priešius tapo gerai atmuštas Vrp1897,63. Lietuvių tauta turėjusi savo vėluką A1884,29(J.Šliūp). Berniukai basi, ilgaplaukiai, rausvai ir gelsvai apsitaisę ateina su kartimis, su žaliomis šakomis ir vėlukais bei vėliavomis Vd. Todėl, buršai, neatbokit, tikt ant vėluko dabokit, tasai veda ant garbės N30. Mažesnių kaip pulkas padalinių (eskadronų, kuopų ir pan.) ženkleliai v[ėliavomis] nelaikomi ir yra vadinami vėlukais LEXXXIII310. | prk.: Šita moterystės veluką labai aukštai nešė V.Kudir.